Kaimas išaugo prie XIV a. didžiųjų Lietuvos ir Trakų kunigaikščių pilies. Lietuvos metraščiuose pasakojama, kad didysis kunigaikštis Gediminas perkėlė sostinę iš Kernavės į Senuosius Trakus.

..Kartą Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas su palyda nusprendė keliauti prūsų šalies, Karaliaučiaus keliu ir apžiūrėti miškuose skendintį kraštą. Iš gimtinės – Senųjų Trakų – valdovas pasuko į Pilialaukį, kuriame gyveno Senųjų Trakų pilies žmonės: žemdirbiai, arklininkai, kelio tarnai ir kiti tarnybininkai.

...Iš Bedugnės kaimo gyventojų Vytautas Didysis sužinojo apie paslaptingą kalvą, kur buvo iškilmingai laidojami jo tėvams ir seneliams tarnavę kariai. Prieš daugelį metų, vaikystėje, Vytautas yra čia buvęs – iš atminties jam iškyla ragų gausmas, sutartinių giesmių aidas, išdidūs karių veidai.

Senu lietuvišku žodžiu, kurio skambesys primena Kupoles – vasaros saulėgrįžos šventę, pavadinti Kasperavičių šeimos puoselėjami Bičių ir žolynų namai. Juose saugoma bitininkystės ir žoliavimo išmintis, gaminamos išskirtinės odos priežiūros priemonės, sveikatą stiprinantys medaus, vaistinių augalų mišiniai.

Kaimas mena karalienės Bonos Sforcos sumanytą ir 1547–1557 m. pradėtą įgyvendinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyvenviečių ir ūkio pertvarką. Įsimintinas abipus gatvės išsidėsčiusio kaimo planas, per šimtmečius čia mažai keitėsi ir žemėvalda – dirbami siauri ilgi žemės rėžiai.

...Įžengę į Užtrakio mišką keliauninkai, nors ir puikiai ginkluoti, buvo akylūs – visur čia tykojo pavojai. Vienas iš palydovų, jodamas greta Vytauto, pasakojo jam vaikystėje girdėtas sakmes apie miškų ir žvėrių deivę Žvėrūną, kurios valioje buvo žvėrys ir paukščiai, o už visus uoliausiai savo pareigas ėjo kiškiai.

Dvi dešimtys pilkapių prie Aluonos esančioje Rungos lauko vietovėje buvo supilta apie IX–XI a. ir iki šiol plačiau netyrinėti. Spėjama, kad pilkapiuose palaidoti sudegintų mirusiųjų palaikai, paaukoti žirgai.

...Toldami nuo Vilniaus senovės keliautojai įžengdavo į tankius, gūdžius miškus, kur kelionių sąlygos buvo sudėtingos ir nepalankios. Vietomis kelias būdavęs nepravažiuojamas, arkliai klimpdavo, o medžių šaknys laužydavo vežimų ratus bei rogių pavažas.

Kaip rodo Rūdiškių pavadinimas, pirmasis vietos gyventojas buvo Rudis. Manytina, kad jis pats, arba jo protėviai nuo seno gyveno tarp girių ir vertėsi pelkių geležies rūdos gavyba ir gamyba. Senovės rudnios buvo statomos ir įrengiamos kaip vandens malūnai, bet ratas juose sukdavo ne girnas, o kilnodavo dumples, kūjį...