Jeigu jus traukia mistika apipintos vietos, šis maršrutas bus kaip tik jums: sužinosite istoriją apie užburtą bažnyčią, galvų reikalaujančius ežerus, stebuklingus šaltinius ir apie varpų skambesį iš po žemių. Trakų apylinkės atsiskleis dar neregėtoje šviesoje.
Kelionę pradedame nuo Rykantų. Ant aukštos kalvos pastatyta bažnyčia ypatinga ne tik savo grožiu. Pasirodo, ji buvo užburta. Ir tai nutiko XVII amžiaus pabaigoje. Žmonės tikėjo burtais, todėl mišios būdavo laikomos ne šioje bažnyčioje, o dvare. Kodėl? Ogi tikėta, kad jeigu katalikų kunigas čia laikys mišias, jis mirs. Tai liudija vienas vokiečių keliautojas, kuris čia užklydo. Jam irgi kilo klausimas: o kas užbūrė? Tai išsiaiškino karčemoje. Pasirodo, kad tai padarė reformatai. Tuo metu Lietuvoje vyko ginčai tarp katalikų ir protestantų. Iš pastarųjų ir buvo atimta Rykantų bažnyčia. Esą jie taip supyko, kad užbūrė bažnyčią: jeigu kunigas laikys mišias, jis mirs. Štai kokį vaizdą pamatė vokiečių keliautojas 1696 metais:
„Bažnyčią radau atidarytą, rūsys taip pat be durų, ir tie du kūnai ne karste, o šalia jo guli, bet jau be galvų ir be vienos kojos (nes dažnai pravažiuojančių yra judinami), – ją pakėlęs įdėjau į karstą, kuris tuo metu vienas tebuvo.“
Iš Rykantų traukiame Trakų link. Prie Galvės ežero. Ar kada nors pagalvojote, kodėl jis taip pavadintas? Legendos pasakoja, kad šis ežeras reikalauja žmogaus aukos – kol nepaskęsta bent vienas žmogus, tol jis neužšąla. Įdomiausia yra tai, kad archeologai Galvės ežere atrado dvi akmenines žmogaus galvas. Spėjama, kad pagonybės laikais žmonės tikėdami, kad ežerui reikia aukų – žmonių galvų – bandė jį pergudrauti jam paaukodami akmenines galvas.
Šiandien prie Galvės ežero galite pailsėti, o Trakuose užsukti į muziejų, kuriame susipažinsite su turtinga šio regiono istorija.
Keliaujant po Trakų rajoną, kviečiame užsukti į Rūdiškes. Šiandien sunku patikėti, kad senovėje tai buvo itin vandeninga vieta. Beje, kaip tik tokiose vietose senovės lietuviai ir išgaudavo rūdą. Nuo to ir kilęs Rūdiškių pavadinimas. Aplink yra kaimelių, kurių pavadinimai susiję su kalvyste. Tai liudija, kad čia senovėje ne tik būdavo išgaunama rūda, bet ir buvo kalami įvairūs dirbiniai. O iš lietuvių mitologijos žinome, kad tai, kas po žeme, priklauso paslaptingojo Velino aplinkai. Beje, jis saugo ir užkastus lobius. Gal todėl čia senovėje žmonės juos ir slėpdavo? Būtent prie Rūdiškių 1929 metais buvo rastas vienas didžiausių lobių.
Iš Rūdiškių keliaukime į vieną įspūdingiausių Trakų apylinkių vietų – į Žuklijų piliakalnį. Nuo jo atsiveria nuostabūs vaizdai į Vilkokšnio ežerą. Ši vieta neabejotinai buvo svarbi mūsų protėviams. Tiesa, ji stebina ir savo dydžiu – užlipus ant šio piliakalnio pamatai, kokia maža aikštelė. Negi tokioje mažoje pilaitėje galėjo slėptis to meto gyventojai? Galbūt ši nuostabi vieta buvo sakrali? Gal čia buvo atliekamos apeigos ir aukojamos aukos? Gal šioje vietoje rinkdavosi bendruomenė? Šiandien dar neturime atsakymo, tačiau galime pasigrožėti mūsų protėvių palikimu – nuostabiais vaizdais nuo Žuklijų piliakalnio.
Važiuodami ežeringu Verknės aukštupio slėniu Aukštadvario link pasieksite paslaptingą Nikronių akmenį. Pabandykite iššifruoti ant akmens iškaltus ženklus.
Keliaujame į Aukštadvarį ir ieškome Aukštadvario (Verknės senvagės) šaltinio. 1959 metais pastačius hidroelektrinę, Verknė pakeitė savo vagą, liko vos pastebima senvagė. Šalia yra šaltinis, kurio vanduo, sakoma, gali padėti akims – reikia tik juo nusiprausti veidą. Senovėje žmonės tikėjo, kad stebuklingų savybių turi tas vanduo, kuris teka prieš saulę. Dar vienas toks šaltinis šalia Aukštadvario yra Rangavos kaime. Legenda pasakoja, kad ten buvo dvarvietė. Šeimininko paliepimu buvo nupjautas senas ąžuolas, o tada kelmo vietoje ir ištryško stebuklingas šaltinis. Vėliau žmonės jį net apmūrijo.
Jeigu jau esate Aukštadvaryje, tai aplankykite mistika ir legendomis apgaubtą Velnio duobę. Tai įspūdingas reginys. Tačiau prieš tai nuvažiuokite prie netoliese esančių Škilietų ežerėlių. Jie apvalūs, primena žmogaus akis. Vanduo tamsus, nes jų gylis siekia net 40 metrų. Tada atvykite prie Velnio duobės. Tik tada galėsite įsivaizduoti, kaip atrodė senovėje čia tyvuliavęs ežeriukas. Po to laiptais nusileiskite iki pat jo dugno. Dar pamatysite, kad pačioje apačioje yra likusi pelkė. Seni žmonės pasakoja, kad anksčiau Velnio duobėje nuskendę gyvuliai išplaukdavo ne kur kitur, o Škilietų ežere, mat juodu jungia povandeninės upės. O kodėl ši dauba vadinama Velnio duobe? Legenda pasakoja, kad čia senovėje buvusi bažnyčia, tačiau jos klebonas nebuvo labai doras, nes suviliojo jauną merginą. Tada bažnyčia ir prasmego. Dar ir šiandien galima kartais išgirsti varpų gaudesį, sklindantį iš po žemių. Nusileidę į Velnio duobę įsiklausykite, gal jums pavyks juos irgi išgirsti.
Pajutę Trakų apylinkių mistines galias atsipalaiduoti galite prie Strėvos, kur taip pat atsiveria nuostabūs vaizdai. Galima pamatyti legendomis apipintą Strėvos įgriuvą, pasivaikščioti nuostabiu Žaliuoju taku (7,5 km) ir kartu su šeima bei draugais aptarti dienos įspūdžius.
